Taip jau sukrito, kad šiuo metu namuose turiu net tris rūšis savo paties virto alaus! Visos išragautos ir įamžintos, taigi nors ir nesu ekspertas, pabandysiu pasidalinti ragavimo įspūdžiais.
Pirmieji du - tai aromatingasis botanikos sodo apynių alus bei Londono Fullers porterio klonas.
[Botaninis alus ir Londono Fullers porterio klonas]
Porteris gavosi bene pats įdomiausias alus, kokį esu kada išsiviręs. Viriau jį griežtai laikydamasis recepto, dalis medžiagų keliavo iš užsienio. Nors nuotraukoje jo spalva atrodo kaip juoda, iš tiesų jis yra tamsiai tamsiai rudas. Kvapas - nerealus, primena kažką labai skrudinto ir skanaus. Ragaujant taip pat aiškiai jaučiamas skrudintas salyklas. Nėra ko norėti - be bazinio šviesaus salyklo, buvo naudojamas karamelinis, tamsus karamelinis, šokoladinis bei rudas salyklai. Poskonis dvelkia skrudinta kava bei šokoladu. Įdomu tai, kad porteris šiek tiek rūgštus! Rūgimo pradžioje šis alus buvo saldus, o po rūgimo matomai tas saldumas mielių pagalba įgavo rūgštesnį atspalvį. Putoja ypač gerai ir tirštai. Beje, šis porteris yra beveik negazuotas! Tai reiškia, kad pavyko pagaminti tipinį anglišką elių, kuris yra praktiškai be angliarūgštės. Su žmona vienbalsiai nutarėm, kad tai skaniausias iki šiol virtas alus.
Sekantis alus - tai kartusis apynių alus. Naudojau apynius įsigytus iš VDU Kauno botanikos sodo. Šie apyniai nėra labai kartūs (gal tik kokia 3.5% alfa rūgšties), bet labai aromatingi. Dėl to dėjau jų nemažai: į 17l alaus 90g apynių kartumui ir 15g virimo gale aromatui suteikti. Rezultate gavosi laaabai aromatingas ir pakankamai kartus alus. Man pats tas, žmonai - per kartus. Tiesa jis nestiprus - 4%.
Kas liečia apynius, tai juos galima augintis ir pačiam. Yra veislių, puikiai augančių Lietuvos klimate. Aš pats planavau šį pavasarį pasisodinti apynių, tačiau planai ir liko tik planais. Šią vasarą vietoje apynių imsiu savo čili pipirų derlių, kurie manau puikiai pagardins užkandžius prie alaus.
Anksčiau esu rašęs, kad vienas alus po rūgimo buvo įtartino skonio (mat virdamas mėgstu eksperimentuoti su medžiagom ir žolelėm, ištisai virti alų pagal tą patį receptą būtų baisi nubodybė). Ir vistik pastarąjį alų pakankamai išbrandinus, pasirodė, kad jis visai gardus. Tai alus, į kurį šiek tiek daugokai įdėjau ginkmedžio lapų. Jie alui iš pradžių suteikė šleikštų, kažkiek medicininį skonį bei kvapą. Vėliau skonis normalizavosi. Kiti ragavę jį labai gyrė bei teigė, jog primena kažkurį pirktinį :) Gal dėl to, jog pakankamai ilgai brandinosi nelabai šaltoje patalpoje (12-16C), šis alus gerokai užsigazavo, todėl ypač gerai putoja bei geriant jaučiami gomurį badantys burbuliukai. Štai to ginkmedžio alaus nuotrauka, matosi kaip burbuliuoja nuo dugno nelyginant šampanas :)
[Ginkmedžio alus]
Kad jau šis įrašas apie alų, tai paminėsiu, kad Maxima pradėjo prekiauti nauju kokybišku alumi, kuris vadinasi ne taip jau ir skambiai, tiesiog “Vilniaus alus”. Jo yra keturios rūšys - nefiltruotas šviesusis, tamsusis, tamsusis su žolelėmis ir kvietinis. Du iš jų jau ragavau - man patiko, ypač nefiltruotas šviesusis, toks lengvas alus, su itin maloniu vos vos karstelėjusiu poskoniu. Žingsnis po žingsnio, žiūrėk gal ir Lietuvoje alaus situacija pasikeis į gerąją pusę.
Tad geros jums putos!
